Welcome to Gaia! ::

Taigi. Buvo keletas prašymų, kad parodyčiau savo rašliavą, taigi tą menkutį norą išpildysiu. Turėkit omeny, kad tai nurašiau nuo juodraščio ir neabejoju, kad ateity dar norėsiu kai ką pakeisti (tarkim kad ir vardus).

Čia yra mažytė įžanga to ką dabar rašau. Kritiką maloniai priimsiu. Laurus taip pat mrgreen

~*~*~*~*~*~*~*~*~*~*~*~*~

Naktis buvo tamsi, juoda lyg prarajos dugnas, nors danguje skaisčiai žibėjo žvaigždės. Buvo jaunatis. Priešaky kažkas skaisčiai degė. Atrodė panašu į liepsnas. Mergina vardu Rikoksala nužingsniavo tenlink. Jai artėjant vaizdas darėsi vis ryškesnis. Galiausiai ji buvo kelių žingsnių atstumu nuo matyto vaizdo. Priešais ją degė eilinis, niekuom neišsiskiriantis valstiečių miestelis. Miestelio gatvės buvo nuklotos miestelėnų lavonais. Dauguma jų buvo apdegę, sudraskyti ir išmėsinėti. Mieste kartu su liepsnomis siautė padarai, kurių išvaizda ir elgesys paprastam žmogui gali sustingdyti kraują iš siaubo, ar net supykinti. Padarai kupini pasitenkinimo siautė po miestą, griovė pastatus, draskė, mėsinėjo ir net ėdė lavonus. Orda su džiaugsmu šlavė miestą, po savęs nepalikdama net nuodėgulių krūvos. Jai tai buvo tikra puota. Staiga iš kažkur pasigirdo verksmas. Demonų orda akimirksniu sukluso ir iššiepė iltis, jie jau tikėjosi šviežio grobio. Bet vos tik demonai susiruošė judėti naujojo garso link, tą pačią akimirką jie sustingo savo vietose ir savo dėmesį nukreipė ton pusėn kur stovėjo Rikoksala. Mergina neskubėdama žygiavo link demonų ordos. Orda atidžiai ją stebėjo bet daugiau nieko nedarė. Kai ordą ir merginą skyrė tik žingsnis, orda prasiskyrė praleisdami Rikoksalą. Mergina net nežvilgtelėjusi į juos, ramiai nuėjo tenlink kur ruošėsi ir pati orda – ton pusėn iš kur sklido įkyrus verksmas. Jai nuėjus, demonų orda dar akimirką padvejojo ir tik paskui vėl drįso pajudėti. Šįkart jau ne link to namo, o prie aplink likusių griuvėsių ir lavonų.

Namas atrodė paprastas ir niekuom neišsiskiriantis nuo kitų, tiesiog paprastas valstiečių namelis. Liepsnos dar nespėjo sugadinti namo, bet jau smagiai sprigsėjo namo viduje. Rikoksala pasuko į kambarį iš kurio stipriausiai girdėjosi įkyrusis verksmas. Jai įėjus ji pamatė ant grindų gulinčią negyvą moterį. Matyt mirė apsinuodijusi dūmais. Netoli jos gulėjo kūdikis, kuris ir skleidė tą verkimo garsą. Tamsiaplaukė mergina prisiartino prie jo ir paėmė į rankas. Jos nuostabai, kūdikis akimirksniu nurimo ir nužvelginėjo savo išgelbėtoją. Rikoksala taip pat susidomėjusi žiūrėjo į vaiką gulintį jos rankose. Iš pirmo žvilgsnio – paprastas žmonių vaikas, įvyniotas į vilnonį audeklą iš po kurio matėsi tik apvalutis vaiko veidelis. Bet Rikoksalai jis vis vien pasirodė keistas. Judviejų vieno kito tyrinėjimo akimirką nutraukė lūžtančios medienos garsas. Tai buvo ką tik įgriuvusių antrojo aukšto laiptų garsas. Rikoksalai tai buvo suprantamas ženklas – metas nešdintis velniop. Ji tvirtai apglėbė vaiką ir pasuko durų link. Pagrindinėje pastato patalpoje liepsnos jau smagiai žaidė savo naikinantį žaidimą. Ilgiau pažiūrėjus bei pasiklausius, galėjai net pamanyti, kad jos kikena, lyg maži išdykę vaikai. Mergina su vaiku, negaišdama laiko nuskubėjo išėjimo link. Jai braunantis pro jau gerokai susikaupusias nuodėgulių ir lūženų krūvas, liepsnos tiesiog traukėsi jai iš kelio. Atrodė, kad jos, kaip ir demonai lauke, Rikoksalos dėl kažko bijojo.

Merginai, su vaiku rankose, ištrūkus iš namo liepsnos visiškai įsišėlo, naikindamos viską, kaip buvo naikinamas visas miestelis prieš tai. Neilgai reikėjo laukti, kol namas visiškai pasidavęs ugnies naikinimo galiai – sugriuvo, pakeldamas dulkių ir pelenų debesį kartu su griausmu.

Kol visa tai vyko, Rikoksala net nežvilgtelėjo į tą vaizdą ir nekrūptelėjo nuo garso. Ji tik žvelgė kaip demonų orda toliau su malonumu griauna paskutinius buvusio miestelio likučius. Staiga ji išgirdo tai, kas privertė pagaugus pereiti per nugarą ir plaukus pasistot piestu:
- Aš Jūsų laukiau, valdove Rikoksala. – prabilo kūdikis užbaigdamas sakinį su šypsena kupina aštrių dantų, veide.

Nejau nori sužinot kas bus toliau dar nesulaukęs pratęsimo? },]
Gi suspoilinsiu. Tad kolkas neatsakau į tuos veiksmus. O kūdikis tai taip, tarkim kad apsėstas. Arba tiesiog žmogaus formą įgavęs demonas },]

Kita dalis nežinau kada bus. Gal rytoj, gal dar velniai žino kada. Kai užplauks noras spausdint į PC nuo rankraščio. Nors shape sąsiuvinį dar net skyriaus šio nebaigiau, tad kai baigsiu tai greičiausiai tuomet.

Ok. Čia, savaime suprantama, dar ne viskas, bet šiandien tiek atspausdinau.

I

Rikoksala pabudo išpilta šalto prakaito. Akimirką ji taip ir liko sėdėti lovoje sustingusi, bet paskui prisivertė apsidairyti, kad susigaudytų kur dabar yra. Kambarys. Paprasčiausias kambarys, kuriame stovėjo graži, senoviška medinė spinta. Kiek toliau spintos, arčiau lango stovėjo lentynos su knygomis, papiruso ritinėliais, ir kitokiais raštais. Priešais lentynas, kitoje kambario pusėje, ant sienos kabėjo veidrodis su puošniais sidabriniais rėmais. Visai po langu stovėjo rašomasis stalas ant kurio buvo ne tik rašymo priemonės, bet ir sulaužytų ginklų geležtės ir smaigaliai, kelios neįprastos išvaizdos strėlės, statulėlės vaizduojančios keistus padarus. Prie stalo, tvarkingai pritraukta stovėjo puošniu , raudonu gobelenu išklota kėdė. Daugiau kambary nieko nebuvo išskyrus senovišką skrynią gale plačios lovos, kurioje dabar sėdėjo Rikoksala. Ant lovos krašto gulėjo lapinas, pabudęs akimirka vėliau nei pati mergina. Lapinas plačiai ir tingiai nusižiovavo, o paskui pažvelgė tiesiai merginai į akis, tarsi klausdamas ar viskas tvarkoj.
- Dar vienas sapnas... – sumurmėjo Rikoksala, - Tai tik sapnas, bičiuli – tarė lapinui ji.
Atrodo, lapinas suprato, kad viskas gerai bei dar sykį plačiai nusižiovavęs nugrimzdo atgal į miegus. Rikoksala nepasekė savo rusvojo draugo pavyzdžiu. Ji sėdėjo lovoje ir mąstė. Tai buvo jau ketvirtas, panašaus pobūdžio sapnas. Pirmąjį ji susapnavo prieš keletą savaičių. Tąkart sapnas neatrodė toks kraupus. Dar ir dabar jį prisiminė. Ji keliavo mišku. Buvo jaunatis. Ji keliavo tol, kol aptiko, o labiau tikėtina – pasiekė aikštę miške. Aikštę supo aukšti miško medžiai, tankiai susiglaudę vienas šalia kito. Akimirką galėjai pamanyti, kad jie atgiję glaudžiasi vis arčiau, bei tarpusavy šneka nesuprantama kalba. Miško aikštėje buvo įkurta šventykla, o vidury viso to stovėjo altorius ant kurio buvo paliktos šviežio kraujo dėmės. Šventykloje buvo statula kuri vaizdavo Rikoksalai nežinomą deivę, bet visgi kažkuo artimą, tik mergina nesuprato kuom. Jeigu sapnas tiesiog ir būtų likęs toks, Rikoksala nebūtų į jį labai kreipusi dėmesio, bet deja, jis baigėsi panašiai kaip ir paskutinysis. Merginai taip žvilgsniu tyrinėjant atrastą šventyklą, netikėtai prabilo statuloje vaizduojama deivė – „Valdove, jūsų laukia“. Tuomet sapnas ir baigėsi, pabudus Rikoksalai. Dabar kai ji visą tai prisiminė, ji pastebėjo, kad visi šie jos sapnai baigiasi panašia fraze su žodžiais „valdovė“ ir „laukti“. Ją net šiurpas nupurtė nuo bet kokios minties, kad kažkas iš tų keistenybių galėtų jos laukti.

Abejoju. Aš tiesiog tvarkau tuomet kuomet esu tam nusiteikus.

tai kurinio pradzia rane
nes man panasiau kad prasideda naujas skyrius o ne visas kurinys tai ir net nenumanau ka galvoti

cia kam rasai
jai man tai filmus ziuriu kaip patrakes
o del knygu as visuomet bunu tarp tu kuriems mokytoja duona kad parasytu apie savo megstamiausias knygas ir pan o seip nekenciu skaityti bet pats megstu rasyti
xD

tai ne xD